Spalį turėjęs prasidėti Vilniaus viešojo transporto (VVT) darbuotojų streikas iškovojo pergalę: susitarus dėl algų didinimo su bendrove, VVT profesinė sąjunga nusprendė streiką atidėti ir pradėti diskusijas dėl kolektyvinės sutarties.
Vienok, ši viltį kelianti naujiena neturėtų užgožti visos, Vilniaus mero, miesto valdančiųjų bei VVT vadovybės tikrąjį veidą parodžiusios istorijos. Tai istorija apie nepavydėtinas, nuo 2016 metų susinamas darbo sąlygas, nuo 2018 metų nevykdomus kolektyvinės sutarties įsipareigojimus ir užsitęsusius teismų maratonus, kurių tikslas – delegitimizuoti vairuotojų nepasitenkinimą darbo sąlygomis bei pačią iniciatyvą organizuoti streiką. Trumpai tariant, tai istorija apie R. Šimašiaus planą žlugdyti, o sužlugdžius – privatizuoti viešąjį transportą.
Kaip dar, jeigu ne darbuotojų mulkinimu galime pavadinti R. Šimašiaus žodžius, esą darbo sąlygos VVT bendrovėje yra geros, nes algas vairuotojai „gauna laiku“. Suprask, viskas, ko ES valstybės sostinės transporto darbuotojai gali tikėtis – gauti algas laiku: nesvarbu, ar tenka pietus strimgalviais šildytis autobuso variklyje, o „gamtinius reikalus“ atlikti miške.
Paklausiu kitaip: ar normalu, kad Vilniaus vairuotojų algos, didėjančios infliacijos metu, staiga sumažėjo 150 eurų, darbo savaitė buvo ištempta iki 6 dienų, trumpinami reisai privertė darbuotojus laužyti eismo taisykles? Atsakymo į šį klausimą Vilniaus valdžia neieško, nes kiekviena R. Šimašiaus minutė, sugaišta kalbant apie realius darbuotojų nusiskundimus, yra minutė sugaišta veltui. Toks kalbėjimas tik atitraukia mero dėmesį nuo kitų jam labai svarbių prioritetų: perkirpti juostelę naujame Vilniaus „stiklainyje“, nupjauti vieną kitą medį Reformatų skvere ar abejingai stebėti, kaip savivaldybės darbuotojai galimai ima kyšius iš NT vystytojų.
Ar normalu, kad Vilniaus vairuotojų algos, didėjančios infliacijos metu, staiga sumažėjo 150 eurų, darbo savaitė buvo ištempta iki 6 dienų, trumpinami reisai privertė darbuotojus laužyti eismo taisykles?
Nuo pat pirmųjų VVT profsąjungų piketų, Vilniaus meras bei VVT vadovybė apsišarvavo geležine strategija – kvestionuoti už savo teises kovojančių žmonių legitimumą, jų sveiką protą. Ši strategija anglų kalboje turi atitikmenį „gaslight“, žymintį psichologinį spaudimą bandant įtikinti, kad tai, ką jaučia kitas žmogus, yra nesvarbu, netikra.
Būtent šią taktiką Vilniaus meras ir pasitelkė nuo pat pirmų vairuotojų piketų Vilniuje, kuriuos jis vadino visaip: ir „politikierių piketavimu“, ir kelių „suklaidintų žmonių“ spektakliu. Tad natūralu, kad dabar, profsąjungoms paskelbus streiką, Vilniaus meras pradėjo kvestionuoti ir patį streiko, kaip darbuotojų protesto išraiškos, principą.
Ir išvis, kaip teigia R. Šimašius, profsąjungų apskritai galėtų nebūti, nes tuos pinigus, kuriais profsąjungos disponuoja, galima būtų skirti „naujam autobusui įsigyti ar darbuotojų sąlygoms gerinti“. Tokia tad R. Šimašiaus mentalinė gimnastika: atsikračius profsąjungų, VVT turės daug naujų autobusų ir tuo pat metu užtikrins geresnes darbo sąlygas. Tenka sutikti: jeigu visi vairuotojai bus patupdyti ant „nulinių“ darbo sutarčių, VVT valdytojų algos tikrai galės sparčiau kilti, o jei pinigų liks – bus ir naujų autobusų.
Vienintelis būdas kovoti prieš tokį darbuotojų mulkinimą – garsinti realias problemas, dėl kurių ir kilo darbuotojų nepasitenkinimas. Dar prieš metus vairuotojai reikalavo labai paprastų dalykų: kad nebūtų bloginamos nusistovėjusios darbo sąlygos, socialinės garantijos, darbo apmokėjimo sistema būtų nustatyta kolektyvinėje sutartyje, o algos kiltų bent 10 proc. Šie reikalavimai, nedirbantiems VVT, gali nuskambėti šiek tiek abstrakčiai, tad pabandysiu visa tai detalizuoti. Taigi, kviečiu susipažinti su modernia vergove Lietuvos sostinėje.
Tokia tad R. Šimašiaus mentalinė gimnastika: atsikračius profsąjungų, VVT turės daug naujų autobusų ir tuo pat metu užtikrins geresnes darbo sąlygas.
VVT ne tik nutraukė kolektyvinę sutartį, bet ir nurėžė dalį atlyginimo (iki 150 EUR), o piktnaudžiaudami sumine darbo valandų apskaita, vairuotojams pridėjo šeštą darbo dieną. Negana to, kolektyvinei sutarčiai nebegaliojant, darbo sąlygų lygis taip pat nėrė žemyn: net tokie elementarūs dalykai, kaip 30 minučių pertraukos užtikrinimas, tapo nepasiekiama prabanga.
Vairuotojai atvirauja, kad dėl laiko stokos jiems tenka strimgalviais kimšti užkandžius vietoje pietų. Ką jau kalbėti apie pačią darbo dieną, kuri dėl suspaustų grafikų tapo nepakeliamai sunki. Neviršijant greičio pasiekti maršruto tikslą per numatytą laiką yra dažnai neįmanoma, reisų laikas yra nuolat trumpinamas tam, kad vairuotojams būtų galima mažiau mokėti. Taigi, vairuotojas turi suspėti pasiekti stoteles, nežiūrint į tai, kad kartais miestas skendi spūstyse. „Nenuskridęs“ pagal grafiką į stotelę, gavęs skundą, jis dar gali tikėtis ir baudos – 50 EUR nuo atlyginimo.
Vairuotojas, kitaip tariant, yra spąstuose: jis tuo pat metu turi viršyti greitį ir atiduoti savo atlyginimo dalį būtent už tai, kad jo reisai yra trumpinami. Nepanašu, kad Laisvės partijos Vilnius skirtas norintiems džiaugtis, veikiau, norintiems vergauti.
Būtina pažymėti ir tai, kad nuolatinis greičio viršijimas sukelia avarijų ir nelaimingų atsitikimų grėsmę. Karts nuo karto viešumoje nuskamba baisios istorijos apie velkamus žeme žmones, prispaustus vaikus ir t. t.
Neviršijant greičio pasiekti maršruto tikslą per numatytą laiką yra dažnai neįmanoma, reisų laikas yra nuolat trumpinamas tam, kad vairuotojams būtų galima mažiau mokėti.
Čia dar ne pabaiga, kalbant apie liūdną VVT vairuotojų dalią: tam, kad būtų sumažinti kaštai ir taupomi mokesčiai, su vairuotojais dažnai atsiskaitoma kompensacijomis už kilnojamą darbo pobūdį, nuo kurių jiems nesikaupia ligos pašalpos, pensijos, išmokos. Negana to, VVT vis dažniau pralaimi konkursus dėl maršrutų su privačiais tiekėjais, nes šie moka dar didesnę dalį užmokesčio už kilnojamą darbą ir taip išleidžia dar mažiau pinigų darbo užmokesčiui. Taigi, VVT vairuotojai yra priversti grumtis su privačiais vežėjais, kurie taiko filme „fūrų vergai“ puikiai atspindėtas darbo praktikas. Tokios lenktynės link dugno gali reikšti tik vieną: R. Šimašius sąmoningai žlugdo VVT bendrovę, kad ją vėliau galėtų privatizuoti.
Kiekvieną, turintį bent kruopelę empatijos, tokia darbo VVT realybė turėtų šokiruoti. Vienok, tiek VVT vadovybei, tiek savivaldybės vadovui, gausūs protestuojančių nusiskundimai nuo pat pradžių buvo nė motais ir jie tą drąsiai rodė savo veiksmais.
Nuo 2021 metų spalio, kuomet profsąjungos paskelbė VVT darbuotojų streiką, VVT bendrovė be perstojo vilkino teismo procesą, t. y. darė viską, kad numatyti teismo posėdžiai būtų atidedami, o sprendimai – skundžiami be pagrindo. Tai patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas savo sprendime atmesti VVT bendrovės skundą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Sprendime rašoma, kad pagrindo teigti, jog VVT profsąjungos elgiasi nesąžiningai nėra, nes „daugeliu atveju būtent bendrovės iniciatyva būdavo perkeliami posėdžiai arba pratęsiami derybų terminai.“
Toks teismo vertinimas labai aiškiai parodo, kad VVT bendrovė nerte nėrėsi iš kailio, kad profsąjungų nariai būtų pažeminti: ir kolektyvinė sutartis niekad nebūtų pasirašyta, ir streikas niekada nebūtų pradėtas.
Vis dėlto, įtampai pasiekus piką, rugsėjo 30-tą dieną buvo priimtas sprendimas streiką atidėti, mat VVT bendrovė galiausiai įsipareigojo darbuotojams didinti atlyginimus 10 proc.
Dar vienas puikus tokio elgesio pavyzdys – VVT bendrovės prašymas neleisti organizuoti streiko praeitų metų lapkritį. Tuomet bendrovės sugalvota priežastis buvo „koronaviruso situacija“, dėl kurios neva „Vilniuje viešojo transporto reisų skaičius negali būti mažinamas.“ Mano jau minėtame Vilniaus apygardos teismo sprendime, vėlgi, parašyta aiškiai: „veiksmingą pandemijos valdymą plačiąja prasme turėtų padėti užtikrinti ir apskritai mažesnis asmenų judėjimas, taip pat ir viešajame transporte, todėl daryti išvadą, kad darbuotojų, ginančių savo teises ir interesus streikas tiesiogiai neigiamai paveiktų susirgusiųjų COVID-19 skaičių, nėra pagrindo.“ Kitaip tariant, VVT skundai buvo tik tuščias oro virpinimas, teismo proceso vilkinimas ir darbuotojų mulkinimas.
Taip VVT vadovybė žongliravo, manipuliavo, teisinėmis procedūromis, kol šių metų sausį – po trankių piketų prie VVT administracijos būstinės – jie pagaliau nutarė derėtis su profsąjungų atstovais, o tada – apsiskelbė pakelsią darbuotojų atlyginimą 10 proc.
Deja, tai buvo tik dar viena manipuliacija, mat pakelti atlyginimus vidutiniškai 10 proc. iš tikrųjų nereiškia nieko: vieniems gali kilti 5 proc., o kitiems gali ir 15 proc. Su tokiomis sąlygomis, žinoma, profsąjungos nesutiko, todėl VVT darbuotojų streikas jau atrodė neišvengiamas: jokie „pokyčiai po pokyčių“ nebegalėjo varžyti darbuotojų teisės kovoti už savo interesus.
Vis dėlto, įtampai pasiekus piką, rugsėjo 30-tą dieną buvo priimtas sprendimas streiką atidėti, mat VVT bendrovė galiausiai įsipareigojo darbuotojams didinti atlyginimus 10 proc. Be to, VVT vadovybė ir profsąjunga susitarė pradėti darybas dėl kolektyvinės sutarties, kurią tikimasi pasirašyti iki lapkričio pabaigos.
Šios puikios žinios – įrodymas, kad VVT vairuotojų streikas suveikė: nuožmi, pusantrų metų trukusi darbuotojų žeminimo kampanija nesugebėjo užkirsti kelią elementariam teisingumui. Lieka tik paklausti R. Šimašiaus ir VVT vadovybės: ar visa ši profsąjungų mulkinimo kampanija buvo verta šio rezultato? Juk nuo pat pradžių buvo prašoma tiek nedaug – orių darbo sąlygų žmonėms, reprezentuojantiems mūsų gražų miestą.