Linas Jonauskas. Kada valstybė baigs diskriminuoti jaunas šeimas?

Linas Jonauskas. Kada valstybė baigs diskriminuoti jaunas šeimas?

Ekonomistai teigia, kad būsto įperkamumas per pastaruosius metus nukrito į dešimtmetį nematytas žemumas. Išaugusios nekilnojamojo turto kainos ir išaugusios palūkanų normos labiausiai atsiliepė jaunų žmonių galimybei įsigyti būstą. Nors politinėje erdvėje dažnai deklaruojama parama jaunoms šeimoms ir siekis didinti šalies demografinę padėtį, tačiau realybė rodo ką kitą: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su jaunomis šeimomis, kurios yra pateikusios paraiškas pirmam būstui įsigyti regionuose, žaidžia katės ir pelės žaidimą.

Pažadų, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija perves jaunoms šeimoms, užpildžiusioms paraiškas finansinei paskatai pirmąjį būstą įsigyti, išpildymas vėluoja. Tuo tarpu žmonės, klausydami patikinimų, kad pinigai greitai bus pervesti, yra strese, nes yra sumokėję užstatus už būstą.

Šiandien valstybės paskata jaunoms šeimoms pirmam būstui įsigyti regionuose tapo jaunų žmonių nervų išbandymu, nes programa yra, pinigai jai yra skirti, tačiau kažkas tarsi vilkina procesus ir stumia žmones į nepavydėtiną situaciją. Nesulaukę valstybės paramos, žmonės gali netekti savo pinigų, kuriuos išleido užstatams, dokumentų tvarkymui ir t.t.

Dar ir konservatorių Seimo narys Mindaugas Lingė ėmė viešai kalbėti, kad finansinė parama turėtų būti apribota, nes, pasak jo, dažnai parama imama miestuose ir žiedinėse savivaldybėse, arti didžiųjų miestų (o ji yra skirta kūrimuisi regionuose).

Mano manymu, Socialinių reikalų ir darbo ministerija turėtų nustoti su jaunomis šeimomis žaisti katės ir pelės žaidimus. Tai, kas gyventojams, užpildžiusiems prašymus, atitikusiems visus reikalingus kriterijus, buvo pažadėta, turėtų būti skirta, nevilkinant procesų ir nebestatant jaunų šeimų į tokią neapibrėžtą situaciją.

Atėjo laikas pripažinti, kad šiandien suteikiamos valstybės subsidijos jaunoms šeimoms įsigyti būstą tik regionuose yra diskriminacinės ir visai neskatina jaunų žmonių persikelti į Lietuvos periferiją.

Nežinau, kodėl didžiųjų miestų gyventojai, čia gimę, augę, studijavę, dirbę, turi palikti sau gerai žinomą aplinką ir keltis į svetimus miestus.

Priverstinai apgyvendinę žmones kaimuose neišgelbėsime merdinčių regionų. Pirmiausia regionuose reikia kurti kokybiškam gyvenimui ir vaikų ugdymui reikalingas sąlygas, o ne tikėtis, kad finansinės paskatos būstui įsigyti išspręs regionų tuštėjimo problemą.

Pastaruoju metu vien girdime apie mažesniuose miestuose ir miesteliuose uždaromas mokyklas, ligonines, pašto skyrius. Vien per 2019 – 2022 metus šalies periferijoje uždarytos 132 mokyklos.

Šiandien, pagal galiojančius įstatymus, valstybė nesuteikia finansavimo jaunoms šeimoms, norinčioms kurtis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Palangoje, Neringoje, Birštone, Druskininkuose, taip pat finansavimo negaus ir norintys apsigyventi Nemenčinėje, Grigiškėse, Panevėžyje.

Didžiuosiuose miestuose, kuriuose gyventi, dirbti ir ugdyti vaikus yra daug geresnės sąlygos nei regionuose, jaunos šeimos, negali išsinuomoti būsto dėl turimų vaikų, o įsigyti savo nebeišgali dėl sparčiai kylančių kainų.

Laikas pergalvoti visą paramos jaunoms šeimoms pirmajam būstui įsigyti politiką ir suteikti galimybę lengviau kurtis ten, kur žmonės nori gyventi, o ne versti juos palikti gimtąsias vietas.

Seime esu įregistravęs Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymo pataisą, kuria siekiu sudaryti sąlygas, kad su valstybės parama jaunos šeimos galėtų įsigyti būstą visoje Lietuvoje, o ne tik regionuose, kaip yra dabar.

Panaikinus diskriminacinę geografinę dedamąją, kasmet valstybė galėtų skirti subsidijas pirmojo būsto įsigijimui apie 3000 jaunų šeimų, nepriklausomai nuo to, ar jos norės įsigyti būstą regione, ar mieste.

Close