Pavargusiems nuo visų grėsmių, iššūkių, rizikų, ribojimų, krizių ir krizelių žmonėms norėtųsi atverti šviesesnių perspektyvų kalbant apie gyvenimą Lietuvoje. Ir jų tikrai matosi.
Registrų centro statistika rodo, kad lietuviai, per praėjusius metus įgydami rekordinį kiekį nekilnojamojo turto, pirko jį ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose. Aš matau tikimybę, kad į juos grįžta gyvybė. Vadinasi, kažkas įgijo išsvajotus namus, kažkas uždirbo, sutaupė pinigų ir juos investavo, dar kiti nusipirko sodybą atostogoms ar nuotoliniam darbui ir pabėgimui nuo pandemijų bei panašių grėsmių.
Džiaugiasi širdis, kai matai, kad kyla banga norinčių likti ar keltis į įvairių regionų miestus ir kaimus jaunų žmonių, taip pat ir pagyvenusių, grįžtančių ar tebesančių emigracijoje, bet besiruošiančių gyventi viename iš Lietuvos rajonų.
Vis dėlto dėl kai ko neramu. Labai nesinori, kad į regionus grįžtantys žmonės nusiviltų. Kad nepasijustų nereikalingi ir atstumti. Kol kas iš mūsų valdančiųjų girdžiu tik apie tai, kad kviečia Lietuvoje kurtis pasaulio talentus. Girdžiu, kaip vis dar skamba arogantiški, komandinio valdymo žodžiai, daugelis sprendimų skiriami didmiesčių „burbulų“ interesams ir poreikiams tenkinti. Nieko nuostabaus – čia gyvena dauguma dabartinių valdančiųjų rinkėjų.
Kol kas iš mūsų valdančiųjų girdžiu tik apie tai, kad kviečia Lietuvoje kurtis pasaulio talentus.
Todėl ir neramu, kad valdžią gavusios dešiniosios partijos nepastebi Lietuvos regionų gyventojų lūkesčių, neatsižvelgia į realijas – žmonės nori gyventi mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse, bet tam gyvenimui yra gyvybiškai būtinas infrastruktūros ir paslaugų užtikrinimas.
Jaunos šeimos turi būti tikros, kad gaus ne tik švarią aplinką, gamtą, bet ir darželius, mokyklas, būrelius savo vaikams, gydymą poliklinikose ir ligoninėse. Ramią senatvę rajonuose pasirinkdami vyresni žmonės, daugelis grįžtantys iš emigracijos, irgi nori ir norės vis daugiau paslaugų senjorams – ypač socialinių ir sveikatos priežiūros.
Tačiau valdantieji, užuot įvertinę jau dabar akivaizdžius šių žmonių poreikius, elgiasi atvirkščiai. Valstybės įstaigos centralizuojamos, naikinami padaliniai. Rajonuose uždarytos mokyklos, mažai darželių, dabar iškeldinami ir teismai.
Apmaudu, bet rajonuose toliau vykdoma reforma, dėl kurios mažinamos gydymo paslaugos gyventojams. Ten dar tebedirbantys gydytojai skundžiasi, kad jiems neleidžiama suteikti vienokių ar kitokių paslaugų, pavyzdžiui, daryti operacijų, kurias jie darė anksčiau, nes ligoninei nesuteikiama licencija ir panašiai. Tų paslaugų negali suteikti ir atvykstantys specialistai. Gyventojai verčiami ieškoti gydymo keliose didžiųjų miestų ligoninėse. Kai kuriems pacientams tai galbūt ir priimtina išeitis. Bet žmonėms turėtų būti paliktas pasirinkimas, kur jie nori ir gali gydytis.
Rajonuose uždarytos mokyklos, mažai darželių, dabar iškeldinami ir teismai.
Jau dabar matosi tokių reformatorių darbo pasekmės – gydytojai bėga iš rajonų, jauni neatvyksta, nes nemato perspektyvos dirbti rajonuose. Nors reformatoriai aiškina, kad gyventojai gaus daugiau paslaugų poliklinikose, bet ir čia žmonės skundžiasi mėnesiais laukiantys eilėse, kad papultų pas specialistus, nes jų tiesiog fiziškai rajonuose nebelieka. Jiems sudėtinga gauti netgi tą siuntimą, kad papultų į didmiesčių gydymo įstaigas.
Tuo tarpu ir didžiosioms ligoninėms gresia nemenki iššūkiai ir spūstys – juk teks aptarnauti keliskart daugiau žmonių.
Toks jausmas, kad šių valdančiųjų reformos sumanytos kuriant eilinį projektą popieriaus lape ar kompiuterio ekrane. Techniškai įvertinama, kad nukreipiant didesnius pacientų srautus į kelias centrines gydymo įstaigas, tos paslaugos bus suteikiamos efektyviau. Bet reformose nelieka paprasčiausio žmogiškumo. Juk taip mąstant ir bažnyčia galėtų pragmatiškai į kaimų bažnyčias nesiųsti kunigų, o pasiūlyti tiems nedideliems būreliams kaimų gyventojų važiuoti į miestus pasimelsti. Būtų efektyvu, bet kur pagarba žmogui? Valstybė nėra UAB‘as – juk valstybė savo žmonėms privalo paslaugas teikti ne pagal jų ekonominį efektyvumą, o pagal šalies gyventojų būtinuosius poreikius, net jei tai ir, kaip sako valdantieji, neapsimoka.
Dabar gi vėl nuskambėjo žinia apie korupcijos tendencijas, kad sveikatos apsaugos srityje šių apraiškų vis dar daugiausia. Tačiau vyriausybės užmojai – mažinti paslaugas, koncentruoti jas keliose didžiosiose ligoninėse, dar labiau ilginti laukiančiųjų eiles – jas daro dar sunkiau pasiekiamas gyventojams. Ir žmonės, ištikti sveikatos bėdų, negalėdami gauti gydymo, bandys visus būdus, kad jį gautų. Tikėtina, kad ir toliau siūlys kyšius. Savo reforma valdantieji skatina ir užprogramuoja ateičiai tik didesnę korupciją sveikatos apsaugos srityje.
Ir žmonės, ištikti sveikatos bėdų, negalėdami gauti gydymo, bandys visus būdus, kad jį gautų. Tikėtina, kad ir toliau siūlys kyšius.
Tai kokį ženklą iš valdžios ar palaikymą gauna žmonės, dabar pasišovę likti, gyventi, dirbti ar grįžti į Lietuvos regionus? Kol kas tik tai, kad nebus užtikrinamos svarbios paslaugos, be to, mažėja darbo vietų. Kai kuriuose miestuose rajonų mokyklos ir ligoninės – vienos didesniųjų darbdavių.
Neįtikėtina ir tai, kad Covid-19 pandemijos pamokos šiems valdantiesiems nieko nedavė. Rajonų ligoninės gelbėjo situaciją, kai didmiesčių ligoninės buvo perkimštos viruso aukų. Visi matėme, kaip sunkiai sekėsi spręsti pandemijos iššūkius Lietuvoje šiai valdžiai. Žmonės nukentėjo ne tik nuo naujo viruso. Per pandemiją nebuvo teikiama pakankamai gydymo paslaugų. Lietuvoje per praėjusius porą metų kur kas daugiau žmonių mirė nuo kitų ligų. Kasmet po kelis tūkstančius gyvybių. Lietuvą pagal perteklines mirtis lenkia tik tokios valstybės kaip Bulgarija, Serbija ir Rusija. Tuo tarpu valdantieji vietoje sprendimų ieškojimo užsimojo mažinti gydymo paslaugas rajonuose, uždarinėti ligonines.
Užuot ištiesę ranką viltį atgaunantiems regionams, juos žlugdo. Skelbiamas dar vienas dešiniųjų karas regionų gyventojams.
Tas karų ir konfliktų ieškojimas nukreipiant dėmesį nuo esminių valstybės ir žmonių problemų – šių valdančiųjų stilius. Bet vis dar pasikliauju sveiku protu ir blaiviu žvilgsniu, kad bus įvertinti visų Lietuvos žmonių lūkesčiai, noras gyventi ne viename ar dviejuose didmiesčiuose ir visiems piliečiams bus sudarytos lygios sąlygos gyventi ir gauti tokias pačias valstybės užtikrinamas paslaugas.