Šiandien miestų augimas bei infrastruktūros gerinimas, inovacijos yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Matome nuolat augančius didžiuosius miestus, verslų kūrimąsi, kitus pasikeitimus. Tačiau valstybes sudaro ne tik miestai, tačiau ir regionai – kaimai, gyvenvietės bei maži miesteliai. Dažnai kalbama, jog jų ateitis yra miglota. Tačiau ar iš tikrųjų regionai neturi ateities?
Tam išsiaiškinti mūsų skyrius gegužės 17 dieną organizavo diskusiją "Regionai - į raudonąją knygą?".
Diskusijos scenarijus:
- Ar, iš tiesų, regionai, rajonai visame pasaulyje praranda savo prasmę, o miestai toliau auga? Ar vis dėl to tai yra klaidingas stereotipas, kuriuo esame įtikėję?
- Yra sakoma, jog Lietuva auga aplink Vilnių, t.y. Vilniaus miestas tapo pačiu svarbiausiu Lietuvos centru. Iš vienos pusės, tai yra ganėtinai natūralu, juk tai yra Lietuvos sostinė. Tačiau, iš kitos pusės, Vilnius sutraukia visus specialistus, investicijas, kurių nelieka regionams. Kiek tai, Jūsų manymu, yra tiesa?
- Ar centralizacija kenkia regionams?
- Vilniaus rajono savivaldybė – žiedinė savivaldybė aplink Vilniaus miestą. Kalbant apie miestą, jis tikrai plečiasi. Matome vis daugiau čia gyvenančių žmonių, vis besiplečiančių mikrorajonų, daugybę statybų ir taip toliau. Žvilgtelkime ir į Vilniaus rajoną. Šis taip pat plečiasi – matome daug naujakurių, besiplečiančias gyvenvietes. Tačiau čia su investicijomis – prastokai. Matome garsiai statomą gamyklą Pagiriuose, kitų keletą projektų. Tačiau turime ir tokių problemų, kaip darželių, mokyklų trūkumas, neišvystyta infrastruktūra. Vėlgi, ar tai, Jūsų manymu, pačios savivaldybės administracijos bėda, gyventojų bėdos ar tai yra normalu, jog kuo toliau nuo sostinės, tuo mažiau investicijų?
- Pasvarstykime apie šiokį tokį „užburtą ratą“. Daug gyventojų turintys miestai sutraukia daug tiek valstybės lėšų, tiek ir ES skiriamų paramų. Ir tai yra logiška, nes kur daug gyventojų – reikia daugiau investicijų į infrastruktūrą, viešąsias įstaigas ir t.t. Tačiau čia susiduriame su tuo užburtu ratu – mažiau gyventojų turintys regionai gauna mažiau lėšų iš valstybės, taip pat ir surenka į savo savivaldybių biudžetus mažiau lėšų, dėl ko yra sunkiau vykdyti projektus plėtoti infrastruktūrą ir kitus dalykus. Ar šį užburtą ratą įmanoma išspręsti? Ar rajonų savivaldybės turėtų tiesiog dėti daugiau pastangų ar vis dėlto jos viską daro iš to, ką turi?
- Pakalbėkime ir apie tarptautinę patirtį. Visi žinome, jog Europoje yra įgyvendinamas Žaliasis Kursas. Iš esmės, ši programa skirta kovoti su klimato kaitos padariniais. Tačiau kalbama, jog tai neišvengiamai pakeis ir regionų ateitį. Kaip manote, ar Europos politikai sugebės susitelkti ir pasiryš išpildyti visus Žaliojo Kurso tikslo? Ar vis dėlto tai yra tam tikras populizmas?
- Pagalvokime ir apie Lietuvos situaciją. Vyriausybė Žaliąjį kursą šiuo metu įvairiose srityse taip pat vykdo, tačiau dalis ekspertų sako, jog programos įgyvendinimas – stringa. (Pavyzdys – idėja, jog gyventojai patys taptų elektros gamintojais bliūkšta, nes jiems tai daug kainuoja, o valstybė neskiria pakankamai lėšų) Ir didžioji dalis investicijų vėl nuplauks į Vilnių ir kitus didžiuosius miestus. Ar čia savivaldybių politikų darbo efektyvumo trūkumas, politinis nepasiryžimas veikti ar pačios nacionalinės valdžios nesusikoordinavimas, jog didieji miestai gauna daugiausiai? Ar tai reiškia, jog tokios investicijos gali neatplaukti į regionus, į kuriuos ši programa iš dalies orientuojasi?
- Pakalbėkime ir apie valstybės strategijas. Teko pasidomėti valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030”, taip pat jau kuriama ir nauja strategija “Lietuva 2050”. Tiesa, pastarosios strategijos metodologijoje yra minima, jog strategija „Lietuva 2030“ buvo neįgyvendinta, nes nebuvo analizuotos tarptautinės tendencijos ir taip toliau. Tačiau abejose strategijose yra matoma sąvoka „Sumani ekonomika“. Deja, tačiau šioje skiltyje sunku rasti konkrečių tikslų, kurie būtų susiję su investicijomis į Lietuvos regionus, rajonus. Ar galima tikėtis, jog naujoje strategijoje išvysime tikslų, kurie susiję su rajonais, regionais? Apskritai, ar galima tikėtis, jog ši strategija bus įgyvendinta ar, vis dėlto, su naujais rinkimais ateina ir nauji tikslai, o konsensusas negali būti pasiektas?
- Gerieji Lietuvos savivaldybių pavyzdžiai. Ar tokių turime? Ko galėtų pasimokyti savivaldybės vienos iš pačių kitų?
- Padiskutuokime apie kiekvieno iš mūsų įtaką savivaldybėje, jos valdyme, infrastruktūroje ir kitose srityje. Kokį indelį gali įdėti Vilniaus rajono ar kitos savivaldybės gyventojai, jog jų savivaldybė nemerdėtų, jog matytume čia tokius kaimus, tokias gyvenvietes, kuriose norėtų įsikurti žmonės?
- Pabaigai, vis dėlto, mūsų tema – ar regionai jau yra įtraukti į raudonąją knygą. Kaip manote, ar taip iš tikrųjų yra? Kokios tendencijos laukia ateityje – vis besiplečiantis urbanizacijos procesas ar atsigręšime ir į regionus? Ko palinkėtumėte čia esantiems žmonėms?
Diskusijoje dalyvavo:
Liutauras Gudžinskas
VU TSMI docentas, politologas, LSDP pirmininkės pavaduotojas.
Lauras Bielinis
politologas, socialinių mosklų daktaras, VDU profesorius.
Eugenijus Sabutis
Seimo narys, buvęs Jonavos rajono meras.
Didelis ačiū mūsų skyriaus bičiuliui Titui Kuodžiui, kuris moderavo diskusiją. Labai tikimes, kad ateityje turėsime dar daug įdomių ir konstruktyvių diskusijų.
